2019. 01. 03.

Ekspertizės išvados nelemia, ar eismo įvykis bus pripažintas draudžiamuoju

2018 m. lapkričio mėnesį Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo bylą dėl draudimo išmokos priteisimo byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar eismo įvykio metu kaltininko padarytą žalą turi atlyginti draudimo bendrovė, apdraudusi kaltininko Privalomuoju vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCA), jeigu po eismo įvykio draudimo bendrovei kilo abejonių, kad įvykis galėjo būti inscenizuotas.

Ginčo esmė tokia: po dviejų lengvųjų automobilių susidūrimo ieškovas draudimo bendrovei pranešė apie draudiminį įvykį, pateikė sugadinto automobilio nuotraukas ir kitus bylos administravimui reikšmingus dokumentus. Nutarus, kad automobilio remontuoti neverta, draudimo bendrovė pasiūlė automobilio liekanas parduoti aukciono būdu bei išmokėti likusią draudimo išmokos dalį. Tačiau vėliau, remiantis specialisto išvada, jog abiejų automobilių sugadinimai nėra suderinami ir yra nutikę kitomis aplinkybėmis nei nurodyta avarijos dalyvių parodymuose, draudimo bendrovė informavo ieškovą apie sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui išmokėti draudimo išmoką. Draudimo bendrovė pateikė apeliacinį skundą.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs byla, pasisakė dėl keleto svarbių, žemiau aptariamų, aspektų:

  • Ekspertizės ir specialistų išvados dėl eismo įvykio aplinkybių negali būti nenuoseklios ar prieštaringos. Teismas palygino draudimo bendrovės pateiktą specialisto tyrimą su trasologinės ekspertizės išvada ir konstatavo, kad abiejų aktų išvados yra skirtingos bei kad turimi duomenys neleidžia spręsti dėl įvykio duomenų klastojimo ar įvykio nebuvimo. Teismo nuomone, ekspertizės ir specialistų išvados dėl eismo įvykio aplinkybių negali būti nenuoseklios ar prieštaringos. Taip pat nebuvo nustatyta bendrininkavimo požymių ar eismo įvykio inscenizavimo.
  • Kitas, teismo kolegijos nuomone, svarbus aspektas yra tai, kad negalima iš eismo dalyvio reikalauti tikslumo, viršijančio normalius asmens gebėjimus, pavyzdžiui, tiksliai nustatyti transporto priemonės judėjimo greitį prieš susidūrimą. Iš eismo dalyvių negalima reikalauti adekvačiai atkurti ir kai kurias kitas aplinkybes, nes vairuotojai kelias akimirkas iki avarijos ir po jos patiria didžiulį stresą, todėl faktinis apsirikimas dėl tokių aplinkybių nėra pagrindas paneigti draudžiamojo įvykio faktą.
  • Dar pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra pagrįstas tik tada, kai suklastoti esminiai duomenys, tarkime, asmuo tyčia nuslėpė įvykio priežastis ar tyčia padarė autoavariją. Apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu konstatavo, kad netikslūs duomenys eismo įvykio deklaracijoje nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu, jeigu kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu.
  • Teismas taip pat pažymėjo, kad draudikas yra atsakingas už visos jam prieinamos informacijos patikrinimą. Jeigu draudėjas teigia, kad draudžiamasis įvykis įvyko, o draudikas su tuo nesutinka, būtent draudikui atitenka prievolė įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje draudimo įmonė neatliko sugadintų automobilių individualaus vertinimo, apsiribodama tik pateiktomis nuotraukomis ir jų vertinimu, todėl išvados negali būti laikomos išsamiomis.

 

Teisininkai

_e7q1843_justina-r_1504619872-7c17d0a689f57a9ce8c9f31016824288.png
Justina Ramašauskaitė
Vyresnioji teisininkė