2020. 02. 14.

Mokestinius ginčus nagrinėjančių Lietuvos Respublikos institucijų kreipimaisi į ESTT bylose dėl muitų bei importo mokesčių: šiandieninė situacija bei jos problematika

Pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais (2020 m. sausio pabaigoje), sulaukėme net kelių nacionalinių mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų (Mokestinių ginčų komisijos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) kreipimųsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinius sprendimus mokestinių ginčų bylose dėl muitų apskaičiavimo [1]; [2]. Atitinkamai, šios nacionalinės praktikos tendencijos taip virto gana plačiai diskutuojama ir aktualia tema [3]. Įvertinus šias aplinkybes, tikslinga plačiau aptarti esamą situaciją dėl nacionalinių mokestinius ginčus nagrinėjančių institucijų kreipimųsi į ESTT muitų bylose ir jos raidos tendencijas, kurias taip pat pastaruoju metu teko nagrinėti ir atliktose mokslinėse studijose bei straipsniuose [4].

Būtina pastebėti, jog iki šiol, spręsdami mokestinius ginčus, kuriuose kildavo klausimai dėl ES mokesčių teisės normų, apibrėžtų ES direktyvose, taikymo ir aiškinimo, nacionaliniai teismai gana aktyviai naudojosi teise kreiptis į ESTT su klausimais dėl ES teisės aktų aiškinimo. Ši tendencija ypač buvo pastebimą dėl ES teisės aktais derinamų (harmonizuojamų) netiesioginių mokesčių, pavyzdžiui, PVM ar akcizų, kurių taikymas ES valstybėse narėse yra reguliuojamas ES direktyvomis (žr. pvz. bylas  C-126/14, UAB „Sveda“ prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos;  C-638/17, UAB „Skonis ir kvapas“ prieš Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt.).

Kita vertus, tokio aktyvumo nebuvo stebima muitų klausimų srityje bei mokestiniuose ginčuose dėl muitų, kurie ES yra suderinti bei harmonizuoti (ES valstybėse narėse taikomas ES bendrasis muitų tarifas), taip pat yra reguliuojami ES reglamentais (Sąjungos muitinės kodeksu, Kombinuotąja nomenklatūra ir kt.), kuriuos būtina taikyti tiesiogiai. Atitinkamai, preziumuotina, jog toks taikymas galėtų sukelti daugiau klausimų, nes teismams ir kitoms institucijoms būtina tiesiogiai (patiems) aiškinti bei atskleisti jų turinį. Tačiau reali situacija Lietuvoje yra visai kita nei daugelyje kitų ES valstybių, tame tarpe ir kaimyninėse šalyse (Baltijos valstybėse). Pavyzdžiui, per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2019 m. Latvijos Respublikos nacionaliniai teismai bylose dėl muitų kreipėsi į ESTT net 11 kartų – ESTT bylose C-382/09, C-558/11, C-233/15, C-547/13, C-199/09 (dėl prekių tarifinio klasifikavimo), C-571/12, C-286/15,  C-154/16 (dėl muitinės procedūrų), C-46/16, C-430/14 (dėl prekių muitinio įvertinimo) ir C-47/16 (dėl prekių muitinės kilmės nustatymo). Be to, teikdami kreipimusis į ESTT dėl muitų buvo aktyvūs ir kitų naujųjų, kartu su Lietuvos Respublika ar net vėliau į ES įstojusių valstybių narių teismai [5]. Taip pat tradiciškai dažnai į ESTT pastarąjį dešimtmetį kreipdavosi ir Vokietijos Federacinės Respublikos, Nyderlandų Karalystės bei Jungtinės Karalystės teismai [6].

Lietuvos Respublikos praktika šioje srityje išlieka gana prieštaringa, nes nacionaliniai teismai iki šių metų bylose dėl muitų klausimų į ESTT nuo įstojimo į ES momento 2004 m. iki 2020 m. iš esmės nė karto nesikreipė. Tai galima paaiškinti keliomis aplinkybėmis, visų pirma tuo, jog, kaip pastebi jau minėti autoriai (M. Bobek, K. Beal), kitų valstybių praktikoje itin dažnai buvo kreipiamasi į ESTT būtent dėl prekybos apsaugos muitus (antidempingo muitus) nustatančių ES reglamentų galiojimo. Kita vertus, Lietuvoje tokio pobūdžio ginčai paprastai dažniausiai vyko ne dėl pačių antidempingo muitus nustatančių reglamentų teisėtumo, bet dėl faktinių aplinkybių, nuo kurių priklauso muito dydis, pavyzdžiui, kokia valstybė būtų laikoma prekių kilmės šalimi [7]. Tarp šių ginčų neabejotinai buvo ir atvejų, kuomet nacionalinių teismų buvo prašoma kreiptis į ESTT (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A-261-146/2014 ir A-261-144/2014) arba a priori buvo keliamas klausimas dėl paties antidempingo muitų skaičiavimo teisėtumo (neginčijant faktinių muito apskaičiavimo aplinkybių) – žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A-444-2863/2011. Pastebėtina, jog iki šių, 2020 metų, nacionaliniai teismai taip pat nė karto nesikreipė į ESTT bylose dėl prekių tarifinio klasifikavimo ir ES KN aiškinimo, nors būtent vieningas prekių tarifinis klasifikavimas ir yra ES bendrojo muitų tarifo taikymo teisinis pagrindas  [8]. Tokia nacionalinė praktika šioje srityje taip pat gana skiriasi nuo praktikos kitose ES valstybėse narėse, inter alia įstojusiose į ES vienu metu, kartu su Lietuvos Respublika, pavyzdžiui, Latvijos Respublikoje, kur nacionaliniai teismai dažnai inicijuodavo kreipimusis į TT įvairiais KN aiškinimo klausimais, žr. pvz. bylas C-382/09, Stils Met SIA v. Valsts iegmumu dienests; C-558/11, SIA Kurcums Metal v. Valsts ieņēmumu dienests). Panašios tendencijos identifikuotinos analizuojant ir kitų naujųjų ES valstybių narių, pavyzdžiui, Rumunijos Respublikos, teismų praktiką [9].

Akcentuotina, jog Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį (2010 – 2019 m.) iš esmės buvo kreiptasi į ESTT tik vienoje byloje, bent iš dalies susijusioje su muitais ir kitais importo mokesčiais – importo PVM, akcizais, t. y. byloje C-250/11, AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.  Šioje byloje iš esmės buvo sprendžiami tik bendro pobūdžio mokestiniai klausimai dėl importo mokesčių lengvatų aiškinimo. Išnagrinėtoje byloje ESTT iš esmės laikėsi pozicijos, jog ES mokesčių teisės aktai (nagrinėjamu atveju importo PVM ir muitų srityje), nustatantys mokesčių lengvatas, turėtų būti aiškinami tokiu būdu, jog nebūtų nepagrįstai išplečiamas lengvatų taikymas papildomiems mokesčių objektams, kurių apmokestinimas neatitiktų Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimų (tikslų). Taigi, šiuo atveju ESTT įžvelgė galimybę spręsti tokius mokesčių (inter alia muitų) teisinio reguliavimo neaiškumus (neapibrėžtumus) ne paprasčiausiai kvestionuojant atitinkamų ES teisės aktų galiojimą, bet, tiesiog draudžiant aiškinti juos eksplicitiškai, kuomet esant abejonei ar atitinkamam mokesčio objektui gali būti taikoma mokestinė lengvata privalo būti vadovaujamasi pažodiniu aktualios ES teisės akto versijos aiškinimu, įvertinant ir jos priėmimo teleologinius aspektus.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, galima konstatuoti, jog tokį epizodišką nacionalinių teismų (Lietuvos Respublikoje) ir ESTT bendradarbiavimą bylose dėl muitų galėjo (ir iki šiol gali) sąlygoti tiek nacionalinio teisinio reguliavimo trūkumai, tiek ir bendrosios tarpinstitucinio bendradarbiavimo teisinės kultūros problemos [10] ar netgi nepakankamas teisininkų bendruomenės susipažinimas su specifinėmis teisinio reguliavimo sritimis. Tai patvirtintų ta aplinkybė, jog, remiantis autoriaus atliktais tyrimais, daugelyje mokestinių ginčų bylų, kuriose buvo teikiami prašymai kreiptis į ESTT, atmetant šios prašymus iš esmės buvo nesiremiama aktualia ESTT praktika muitų klausimais, apsiribojant nuorodomis į kitų kategorijų ESTT bylas arba apskritai nepateikiant jokių nuorodų į ESTT praktiką [7]. Todėl, nors šią situaciją keičia šiandieninė praktika [1]; [2], galime akcentuoti, jog išlieka tam tikros sisteminės teismų (nacionalinių bei ESTT) bendradarbiavimo problemos mokestinių ginčų bylose, ypač bylose dėl muitų. Autoriaus vertinimu, būtina užtikrinti tinkamą ESTT ir nacionalinių teismų bendradarbiavimą šioje srityje, aktyviau derinti nacionalinių teismų praktiką su ESTT formuojama jurisprudencija, visų pirma, aktyviau taikant prašymo dėl prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Juk, kaip pastebi ir ES teisės doktrinos atstovai, pavyzdžiui, prof. dr. E. Jarašiūnas, būtent aktyvus nacionalinių teismų ir TT bendradarbiavimas yra viena iš pagrindinių  ES ir nacionalinės teisės funkcionavimo darnumo prielaidų [11].

Autoriaus nuomone, viena iš tokių formų, leidžiančių plėtoti šį bendradarbiavimą, yra ir teisės norminių aktų tobulinimas. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikoje nebuvo identifikuota atvejų, kai vykstant ginčui dėl apskaičiuotų muitų ir pareiškėjui keliant klausimą dėl ES teisės aktų (antidempingo muitus nustatančių reglamentų) galiojimo bei jų aiškinimo, nacionaliniai teismai būtų kreipęsi į ESTT, todėl galima konstatuoti, jog praktiniu požiūriu galimybe kreiptis į ESTT yra naudojamasi ir tokia galimybė užtikrinama ne visose ESTT jurisprudencijoje pripažįstamose teisinėse situacijose, pavyzdžiui, ginčijant reglamentų muitų klausimais galiojimą. Panašias nacionalinės praktikos tendencijas kitose ginčų kategorijose Lietuvos Respublikoje yra identifikavę ir kiti autoriai [12]. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas [13], nacionalinių administracinių teismų pareigą kreiptis į ESTT kilusio ginčo dėl ES akto galiojimo atveju apibrėžia labai abstrakčiai. Pavyzdžiui, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis numato, jog „įstatymų nustatytais atvejais (išskirta autoriaus – aut. p.) teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo (išskirta autoriaus – aut. p.)“. Šiuo atveju, nors įstatyme ir yra nurodoma, kad ginčo, kuriame keliamas klausimas dėl ES teisės akto galiojimo, egzistavimas sudaro bendrąsias teisines prielaidas nacionaliniam teismui kreiptis į ESTT, įstatyme (tiek minėtame 4 str. 3 d., tiek ir kitose įstatymo nuostatose, pavyzdžiui, 100 str. 1 d. 9 p.) nepatikslinta, kaip reikėtų suprasti sąvoką „įstatymų nustatytais atvejais“ ir ar tai apima visas teisines situacijas, kai kilusiame ginče keliamas klausimas dėl ES akto galiojimo. Be to, jokių nuostatų šiuo klausimu apskritai nėra įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatyme, kuris taip pat reglamentuoja ikiteisminę mokestinių ginčų (įskaitant ginčus dėl muitinės administruojamų muitų ir kitų mokesčių) nagrinėjimo tvarką Lietuvos Respublikoje (žr. šio įstatymo 144-145 str.). Tai ypač svarbu įvertinus aplinkybę, jog šiuos ginčus nagrinėjanti ikiteisminė institucija – Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės – ES teisės taikymo ir aiškinimo aspektu taip pat pripažįstama ir „nacionaliniu teismu“, įgaliotu ESTT teikti prašymus dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (byla C-385/09, Nidera Handelscompagnie v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos). Todėl, atsižvelgiant į ESTT formuojamą praktiką byloje C-533/10, CIVAD, būtų tikslinga Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį patikslinti įtvirtinant nuostatą, jog „įstatymų nustatytais atvejais, įskaitant atvejus, kai kilusiame ginče remiamasi atitinkamo ES reglamento, kurį taikant galėjo būti pakenkta pareiškėjui, neteisėtumu (papildomai įrašyta ir išskirta autoriaus – aut. p.), teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo“. Analogiško pobūdžio nuostata turėtų būti įtvirtinta ir Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnyje, papildant jį 7 dalimi ir apibrėžiant identiškus Mokestinių ginčų komisijos įgaliojimus.

Manytina, jog šie pakeitimai būtų svarbūs ne tik užtikrinant tinkamą ES muitų teisės aktų taikymą Lietuvos Respublikoje, bet ir kitų ES institucijų priimamų teisės aktų teisėtumo kontrolės sistemos veiksmingumą, ypač įvertinus esamą situaciją, kai prejudicinio sprendimo dėl ES teisės akto galiojimo procedūra Lietuvoje iš esmės praktiniu lygiu yra taikoma labai ribotai, o nacionalinių teismų ir ESTT bendradarbiavimas kol kas nėra intensyvus bei efektyvus.

 

Dr. Gediminas Valantiejus yra APB „ILAW“ vyr. teisininkas, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei Mykolo Romerio teisės mokyklos tarptautinės ir ES teisės instituto docentas

Straipsnis publikuotas portale teise.pro

 

_________________

 [1] „LVAT nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo muitų byloje“, Teise.Pro, žiūrėta 2020 sausio 29 d., http://www.teise.pro/index.php/2020/01/29/lvat-nutare-kreiptis-i-teisingumo-teisma-del-prejudicinio-sprendimo-muitu-byloje/;

[2] „Agrokoncernas“: ginče dėl muitų už trąšas laukiama ES Teisingumo Teismo sprendimo“, DELFI, žiūrėta 2020 sausio 29 d., https://www.delfi.lt/verslas/verslas/agrokoncernas-gince-del-muitu-uz-trasas-laukiama-es-teisingumo-teismo-sprendimo.d?id=83395531;

[3] Eligijus Vinckus, „Apie „Agrokoncerno“ ginčą dėl muitų: teisės aktai muitinei nesuteikia išskirtinės kompetencijos“, žiūrėta 2020 vasario 5 d., https://www.linkedin.com/pulse/apie-agrokoncerno-ginčą-dėl-muitų-teisės-aktai-muitinei-vinckus/;

[4] Gediminas Valantiejus ir Katuoka, Saulius, „Uniformity of Application of the EU Customs Law: Problematic Aspects in the Baltic States“, Economics and Culture 16, 2 (2019): 21-38;

[5] Michal Bobek et al., Central European Judges Under the European Influence – the Transformative Power of EU Revisited (Oxford and Portland, Oregon: Hart Publishing, 2015), 

[6] Beal, QC. Kieron, „Ubi Ius, Ibi Remedium: Do the Union Courts have the “Latin for Judging”, Judicial Review 20, 3 (2015): 115-140.

[7] Valantiejus, Gediminas. Muitų teisinio reguliavimo ypatumai tarptautinėje prekyboje tarp Europos Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos, Rusijos Federacijos bei Indijos Respublikos. Daktaro disertacija, Mykolo Romerio universitetas, 2019.

[8] Timothy Lyons, EU Customs Law (Oxford: Oxford University Press, 2018).

[9] Gabriela A. Oanta, „The Arrival of Romanian Cases before the Court of Justice of the European Union“, Conferinţa Internaţională de Drept, Rolul Europei Intr-o Societate Polarizata, 2014: 61-76.

[11] Egidijus Jarašiūnas, „Žvilgsnis į teismų bendradarbiavimo problemas Europos Sąjungos ir nacionalinių teisinių sistemų sąveikos kontekste“, iš Transnacionalinės teisinės sistemos – santykio ir sąveikos problemos, Saulius Katuoka (atsak. red.) (Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2014), 45-74.

[12] Tamavičiūtė, Vitalija. „Prejudicinis sprendimas dėl Europos Sąjungos teisės akto galiojimo”. Daktaro disertacija, Mykolo Romerio universitetas, 2012.

[13] Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas, Valstybės žinios 63, 2243 (2004).