2020. 05. 27.

Muitinės skolininko samprata Sąjungos muitinės kodekse ir ES Teisingumo Teismo praktikoje: į ką būtina atkreipti dėmesį?

Tiek mokestinių ginčų praktikoje, tiek ir muitinės vykdomų mokestinių patikrinimų ar tyrimų metu labai dažnai kyla klausimas kurį asmenį muitinė turi teisę laikyti skolininku ir, atitinkamai, jo atžvilgiu apskaičiuoti papildomai mokėtinas importo mokesčių sumas ar atlikti šių mokesčių kontrolės veiksmus, taikyti atsakomybės priemones. Pavyzdžiui, šioje srityje dažnai keliami klausimai ar skolininku muitinei pripažintinas tik verslo subjektas faktiškai įsigijęs prekes, atgabentas į ES ir Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, t. y. importuotojas, ir ar tokį pat statusą gali turėti šias prekes faktiškai atgabenęs asmuo (vežėjas), jų įsigijimą ir gabenimą organizavęs asmuo (tarpininkas), ar atgabentų prekių muitinės procedūras padėjęs įforminti asmuo (deklarantas) bei kiti tarptautinės prekybos ir prekių tiekimo sandorių grandinėje dalyvavę asmenys. Šiame straipsnyje apžvelgsime Sąjungos muitinės kodekso (SMK) nuostatas bei aktualią ES Teisingumo Teismo (ESTT) praktiką, kuri padeda atsakyti į šiuos klausimus bei leidžia verslo subjektams apginti savo teises ir teisėtus interesus ginčytinose situacijose.

Muitinės skolininko sąvoka Sąjungos muitinės kodekse: pagrindiniai požymiai

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal SMK, reglamentuojančio muitinės procedūrų atlikimą ir muitų ir su jais susijusių importo mokesčių apskaičiavimą, 77 ir 79 straipsnio aktualias nuostatas, įvykdžius atitinkamas muitinės procedūras ar pažeidus jų nuostatas atsiranda skola muitinei (prievolė mokėti muito mokestį). Būtina pastebėti, jog skolininko apibrėžimas ES muitų teisėje tradiciškai buvo aiškinamas siaurai (implicitiškai) – kaip siekis aprašyti visas įmanomas situacijas, kokios gali būti, ir laikantis nuostatos, kad jei situacija neatitinka to, kas nustatyta atitinkamuose muitinės kodekso straipsniuose, vadinasi, skola muitinei neatsiranda. Pavyzdžiui, ESTT praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad muitinės procedūros privalo būti atliktos griežtai laikantis nustatytos tvarkos, žr. pvz. bylą C-11/05, Friesland Coberco Dairy Foods v. Inspecteur van de Belastingdienst/Douane Noord/kantoor Groningen.  Tai iš esmės buvo suprantama kaip nuostata, jog asmenų, kurie gali būti pripažinti skolininkais, sąrašas paprastai laikytinas konkrečiu (baigtiniu), kurio negalima išplėsti nacionaliniu teisiniu reguliavimu (žr. ES Teisingumo Teismo bylą C-414/02, Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul v. Finanzlandesdirektion für Oberösterreich). Taigi, akivaizdu, jog, ESTT vertinimu, skolininkų skaičius, vertinant įvairias teisines situacijas, neturėtų būti nepagrįstai išplečiamas.

Vis tik svarbu pažymėti, jog pagal SMK 79 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo metu skolininko muitinei sąvoka formaliai yra apibrėžta taip: „skolininku laikomas bet kuris iš šių asmenų:

a) asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas [muitinei];

b) asmuo, kuris žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta, ir kuris veikė asmens, privalėjusio įvykdyti tą pareigą, interesais arba kuris dalyvavo atliekant veiksmus, dėl kurių ta pareiga nebuvo įvykdyta; 

c) asmuo, kuris įsigijo arba laikė atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga nebuvo įvykdyta“.

Be to, pagal SMK 79 straipsnio 4 dalį skolininku taip pat gali būti laikomas asmuo, kuris pateikė muitinės deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad tokia informacija yra klaidinga, bei asmuo, turintis įvykdyti sąlygas, nustatytas reglamentuojant muitinės procedūros įforminimo prekėms tvarką taip pat muitinės deklaracijos pateikimo tvarką arba su prekių galutiniu vartojimu susijusio prekių neapmokestinimo muitu arba apmokestinimo taikant sumažintą importo muito normą tvarką. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, jog minėtų nuostatų taikymo tvarkymą papildomai paaiškina SMK 77 straipsnio 3 dalis, kuri nustato, jog asmuo, kurio interesais pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku.

Taigi, nagrinėjant esamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą SMK (79 str. 3 d.), galima pastebėti, jog naujoji ES muitinės kodekso versija (taikoma nuo 2016 m. ir galiojanti šiuo metu), kur kas plačiau apibrėžia skolininko muitinei sąvoką neteisėto prekių importo atvejais nei ankstesnės lakoniškos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos (202 str. 3 d.), kurios siejo skolos muitinei atsiradimą vien tik su prekių faktinio įvežimo veiksmų atlikimu ar dalyvavimu šiuose veiksmuose. Pavyzdžiui, pagal nurodytas Bendrijos muitinės kodekso nuostatas skolininku galėjo būti laikomas:

– asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes;

– bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir

–bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Akivaizdu, jog palyginti su Bendrijos muitinės kodeksu, SMK išplečia potencialių muitinės skolininkų ratą, pavyzdžiui, įtraukdama į potencialių skolininkų sąrašą asmenis, kurie „pateikė deklaracijai surašyti reikalingą informaciją ir kurie žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog tokia informacija yra klaidinga“ (SMK 77 str. 3 d., 79 str. 4 d.) bei  asmenis, kurie „žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, kad muitų teisės aktais nustatyta pareiga“ nebus (nebuvo) įvykdyta (SMK 79 str. 3 dalies „b“ ir „c“ punktai). Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, jog asmuo, kurio interesais pateikiama muitinės deklaracija, taip pat laikomas skolininku. Taigi, šiame kontekste tapimas skolininku pagal SMK priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių (žinojimo arba turėjimo žinoti apie muitų teisės aktų pažeidimus) [1].

ES Teisingumo teismo praktika dėl muitinės skolininko sąvokos

Remiantis ESTT praktika, esant dabartinėms itin plačioms teisinio reguliavimo formuluotėms asmuo skolininku muitinei formaliai taip pat gali būti teisėtai pripažintas skolininku iš esmės visose SMK 79 straipsnyje numatytose teisinėse situacijose. Kaip vieną iš tokio teisinio argumentavimo pavyzdžių galima nurodyti bylą C-454/10, Jestel, kurioje pagal Vokietijos teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą buvo nagrinėjama ar tarpininkas (asmuo, kuris, tiesiogiai nesusijęs su prekių įvežimu į ES muitų teritoriją, tačiau kuris jas įvežant dalyvavo kaip tarpininkas, sudarantis su šiomis prekėmis susijusias pardavimo sutartis) gali būti laikomas skolininku muitinei. Nagrinėjamu atveju skolininku muitinei Vokietijoje pripažintas fizinis asmuo O. Jestel prekiavo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėmis per interneto platformą Ebay, kurioje savo vardu turėjo dvi parduotuves. Jis veikė kaip tarpininkas sudarant šių prekių pirkimo-pardavimo sutartis Vokietijoje ir gaudavo atlyginimą už sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius. Minėtų prekių kainas nustatė ir jų pristatymą užtikrino šių prekių tiekėjas iš Kinijos, kuris prekes paštu tiesiogiai siųsdavo pirkėjams į Vokietiją. Tačiau aptariamos prekės pirkėjams buvo tiekiamos nepateikiant jų muitinei ir nesumokant importo mokesčių. Atkreiptinas dėmesys, jog šio klausimo (prekybos tarpininko pripažinimo skolininku muitinei) tiesiogiai nereglamentavo nei tuo metu galiojęs Bendrijos muitinės kodeksas (202 str. 3 d.), nei šiuo metu galiojantis Sąjungos muitinės kodeksas (79 str.). Pastebėtina, jog aiškindamas šią teisinę situaciją ESTT iš esmės neapsiribojo siauru lingvistiniu byloje aktualių Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies nuostatų, kuriose tapimas skolininku buvo siejamas su veiksmas, atliktais neteisėtai įvežant prekes, aiškinimu. Priešingai, ESTT konstatavo, jog tarpininkas (kaip suprantama pagal šios bylos aplinkybes, t. y. asmuo, kuris tik tarpininkavo sudarant prekių tiekimo (importo) sandorius ir pats šių prekių į ES muitų teritoriją neteisėtai neįvežė), taip pat gali būti pripažintas skolininku muitinei (byla C-454/10, sprendimo 27 punktas).

Aptariant šią ES Teisingumo Teismo poziciją ir jos teisinę reikšmę, būtina įvertinti keletą aspektų. Visų pirma, aptartas argumentavimas, kurį teismas pasitelkė  byloje C-454/10, Jestel, akivaizdžiai papildo ir praplečia nuostatas dėl skolininko sampratos aiškinimo sritį, ypač lyginant su anksčiau nagrinėtomis ESTT bylomis.  Pavyzdžiui, bylose C‑195/03, Papismedov ir kt., bei C‑238/02 ir C‑246/02, Viluckas ir Jonušas, ESTT susiejo skolininko statuso įgijimą pagal anksčiau galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį (neteisėto prekių importo atvejais) būtent tik su sąmoningu ir objektyviu (fiziniu) dalyvavimu neteisėtai įvežant prekes, pavyzdžiui, jas neteisėtai atgabenant transporto priemone ir pan. Akivaizdu, kad byloje C-454/10 jau nebėra apsiribojama viena tik šia siaura koncepcija (žr. sprendimo 17-18 punktus). Kita vertus, antras, itin svarbus bylos C-454/10 akcentas yra tas, jog būtent šioje dalyje yra naujai pabrėžiamas piktnaudžiavimo, mokesčių vengimo aspektas, t. y. skolininkais pripažįstami ne bet kurie tarpininkai, o tie kurie žinojo ar yra pakankamo pagrindo, kad turėjo žinoti, jog prekių įvežimas bus neteisėtas ir dėl to nebus sumokėti importo mokesčiai (sprendimo 24-25 punktai). Tokiu būdu, kaip pastebima ir muitų teisės doktrinoje [2], [3], tampa svarbu įvertinti ar tarpininkas ėmėsi visų veiksmų, kurių iš jo būtų galima pagrįstai tikėtis, siekdamos užtikrinti, kad su jo veikla susijusios prekės nebūtų neteisėtai įvežtos, ypač ar jis pranešė tiekėjui apie jo pareigą deklaruoti prekes muitinei.

Panašiais argumentais, t. y. konstatavimu, jog asmens prievolės (skola) muitinei priklauso nuo to ar jis žinojo apie atliekamų muitinės procedūrų su jau į ES muitų teritoriją įvežtomis prekėmis teisines pasekmes ir nesiėmė veiksmų jas tinkamai įforminti (pavyzdžiui, pateikti prekių muitinei ir pan.) buvo remiamasi ir kitoje aktualioje ESTT byloje, t. y.  byloje C-547/15, Interservice(žr. sprendimo 24, 26, 28, 32 punktus). Galiausiai, taip pat ir kitoje byloje C-371/09,  Isaac International, asmens pripažinimas skolininku dar kartą buvo susietas su jo žinojimu apie galimą piktnaudžiavimą ar pažeidimą muitų teisės srityje. Pavyzdžiui, ESTT, spręsdamas klausimą ar asmuo gali būti laikomas muito mokesčio mokėtoju (skolininku) ir ar jis negali būti atleistas nuo antidempingo muito, nurodė, kad asmuo privalo būti laikomas skolininku ir negali pasinaudoti atleidimu nuo muito (bei yra laikomas skolininku) ir dėl to, kad dėl jo tikslingų veiksmų (neveikimo) iškyla piktnaudžiavimo galimybė, o muitinė negali užtikrinti veiksmingos kontrolės. ESTT šiuo klausimu akcentavo, jog importuotojui nesilaikant nustatytų reikalavimų (nagrinėjamu atveju negavus išankstinio muitinės leidimo išvežti antidempingo muitais apmokestinamas prekes į kitą ES valstybę narę) „muitinės administracija negali užtikrinti patenkinamos ribinių kiekio verčių laikymosi kontrolės. Nustatytomis ribinėmis kiekių vertėmis gali būti lengvai manipuliuojama“ (žr. sprendimo 34-35; 38-39 punktus). Kartu pastebėtina, jog labai panašia koncepcija dėl būtinybės vertinti ar asmuo galėjo žinoti apie savo veikos mokestines teisines pasekmes pripažįstant jį skolininku muitinei buvo vadovaujamasi ir kitose ESTT bylose (žr. pvz. bylą C-222/01, British American Tobacco).

Išvados ir apibendrinimai

Taigi, vertindami galiojančias SMK nuostatas ir aktualią ESTT praktiką bylose dėl muitinės procedūrų taikymo iš trečiųjų valstybių importuotoms prekėms, galime pastebėti, kad tiek teisės normose, tiek ir teismų (ES Teisingumo Teismo praktikoje) skolos muitinei atsiradimo sąlygos (visų pirma, neteisėto prekių importo atvejais) pagal ES teisę pastaruoju metu yra aiškinamos vis plačiau, sudarant galimybę įtraukti į skolininkų sąrašą ne tik prekių importuotojus (siaurąja prasme), bet ir prekių gabentojus (vežėjus), prekybos tarpininkus, deklarantus ir kitus muitinės procedūrose dalyvavusius asmenis. Tokia praktika paprastai argumentuojama ir grindžiama siekiu užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir muito (importo) mokesčių vengimui, ES muitų teisėje plačiau taikyti kovos su piktnaudžiavimu doktrinos nuostatas. Vis tik šiuo atveju gali būti keliamas klausimas ar subjektyvių elementų naudojimas apibrėžiant skolininko muitinei sąvoką ir išplečiant skolininkų ratą bei potencialiai įtraukiant į jį bet kurį su muitinės procedūrų vykdymu susijusį asmenį visuomet yra teisėtas. Verslo subjektams, dalyvaujantiems teisiniuose santykiuose su muitinės įstaigomis, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog pripažinimą skolininku muitinei visuomet galima (už)ginčyti įrodinėjant savo sąžiningumą bei nežinojimą arba negalėjimą žinoti apie muitų teisės aktų pažeidimus, susijusius su vykdytomis muitinės procedūromis.

 

Dr. Gediminas Valantiejus, advokatų profesinės bendrijos „ILAW“ vyr. teisininkas, advokatas, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto bei Mykolo Romerio teisės mokyklos Tarptautinės ir ES teisės instituto docentas.

 

Šaltiniai ir literatūra

____________________________

[1] Wolffgang, Hans-Michael, and Kerstin Harden. „The new European customs law”. World Customs Journal 10, 1 (2016): 3-16.

[2] Edwin Vermulst and David Rovetta, „Judicial Review of Anti-dumping Determinations in the EU“, Global Trade and Customs Journal 7, 5 (2012): 247;

[3] „Intermediary may be liable for unlawful imports (Case Comment)“, EU Focus 291 (2012): 12-13

[4] „Case Comment: Prior authorisation needed to avoid duties“, EU Focus 275 (2010): 4-5.

Teisininkai

dr-gediminas-valantiejus-ilaw_1568997540-f6e6029a93f7a5e2a84ed192a42149f4.png
Dr. Gediminas Valantiejus
Vyresnysis teisininkas, advokatas

+370 5 248 76 70
[email protected]