2019. 04. 30.

Pernelyg pigaus NT spąstai: ką daryti, kad netaptų sūriu pelėkautuose?

Bendrovė parduoda nekilnojamąjį turtą (NT) – parduoda pigiau, nei būtų galima tikėtis. Įsigyjate, nes nusimato puikus sandoris iš kurio tikitės neblogai uždirbti. Parduodamo turto dokumentai tvarkingi, sutariate palankias atsiskaitymo sąlygas (visų pinigų kol kas neturite), sutariate, kad nuosavybę įgysite notarui patvirtinus sandorį. Notaras sandorį patvirtina – turtas jūsų rankose. Ar tikrai?

Sudarydami NT įsigijimo sandorį domėjotės, ar sandoris neprieštarauja NT pardavusios bendrovės veiklos tikslams? Ar sandoris nėra akivaizdžiai žalingas bendrovei, nes iš esmės gali pažeisti bendrovės kreditorių ir/ar akcininkų interesus? Tiksliai žinote, kodėl bendrovė apskritai nusprendė parduoti savo turtą ir už tokią kainą, kuriai buvo neįmanoma atsispirti? Tinkamai įvertinote savo finansines galimybes atsiskaityti už įsigytą turtą? Prieš įsigyjant NT turėjote teisės aktus atitinkantį dokumentą, kuriame buvo nurodyta reali parduodamo turto rinkos vertė? Įsigyto NT vertė daugmaž atitinka jūsų sudarytoje sutartyje nurodytą turto kainą?

Jei į visus aukščiau nurodytus klausimus atsakėte „ne“, greičiausiai esate pelė, kuri susiviliojo sūriu pelėkautuose, o gal apsukrus verslininkas, kuris rizikuoja ateityje susidurti su bendrovės, pardavusios NT, akcininkų ir kreditorių ieškiniais.

Lietuvos teismų praktikoje yra konstatuota, kad apdairus ir rūpestingas verslo subjektas turėtų domėtis, kokios vertės turtą įsigyja, ypač jei sandorio dalykas yra didelės vertės nekilnojamasis turtas, kurio vertei nustatyti iš esmės reikalingos specialiosios žinios. Tokiu atveju turi būti kreipiamas dėmesys ir į sandorių šalių susitarimus dėl sutartos kainos mokėjimo terminų bei subjektų, kurie šią kainą turėtų sumokėti ir gauti, ypatumų.

Aukščiau nurodytą situaciją puikiai iliustruoja UAB „GEROVĖS“ konservų fabrikas ir UAB „Reinhard“ byla, kurioje teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina išvadą, kad UAB „Reinhard“, sudarydama ginčijamus sandorius, akivaizdžiai veikė nesąžiningai, nes, pirma, susitarė įsigyti turtą žymiai mažesne už rinkos kainą, nors ji, būdama verslininke, sudarydama didelės vertės sandorį, turėjo domėtis bendra nekilnojamojo turto padėtimi rinkoje ir jos įsigyjamo nekilnojamojo turto rinkos verte, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių UAB „GEROVĖS“ konservų fabrikas nekilnojamąjį turtą parduoda už gerokai mažesnę kainą nei jis vertas; antra, jau sutarties sudarymo metu suprato / turėjo suprasti, kad nėra pajėgi įvykdyti sandoriu prisiimtą prievolę sumokėti 1 350 000 EUR, t. y. suprato / turėjo suprasti, kad nesumokės už įsigytą turtą. Tokioje situacijoje UAB „Reinhard“ suprato / turėjo suprasti, kad jos nepajėgumas atsiskaityti už įsigyjamą turtą pažeidžia turto pardavėjos tikslą iš parduodamo turto gauti finansinę naudą.

Įprastai įmonės siekį gauti pelną atitinka kuo greitesnis pinigų už parduotą turtą gavimas, nes tokiu atveju įmonė gautus pinigus gali panaudoti savo veikloje arba, jeigu tam nėra poreikio, įmonė turėtų siekti gauti bent kokią naudą už tai, kad kitas subjektas naudojasi jos pinigais.

Sudarant didelės vertės nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius patartina būti atidiems ir rūpestingiems, priešingu atveju galite įklimpti į ilgai trunkančius ir brangiai kainuojančius teisminius ginčus.

 

Donata Markevičienė, ILAW asocijuotoji partnerė

Publikuota portale Lrytas.lt

 

Teisininkai

donata_m_1511795613-a8bee4d784888c6713b506eaf27f8210.png
Donata Markevičienė
Asocijuota partnerė