Energetikos krizės metu bene pelningiausiai dirba... energetikos sektorius. Sąlyginai uždaros rinkos sąlygomis veikiantis Lietuvos elektros gamybos ir tiekimo sistemos modelis, su savais privalumais ir trūkumais, šiuo metu sudarė situaciją, kai elektros kainų lygis pasiekė šoko būseną jos vartotojams. Girdime daug priežasčių ir motyvų, politinėje arenoje nevengiama pasišvaistyti skambiais lozungais apie naujus atominius reaktorius ir atominę nostalgiją, kaltinimus atskirų kadencijų vyriausybėms ir t. t., bet šiandien siūlau pažvelgti į dar kitą pačios situacijo spusę – kodėl Lietuva neturi ir negali turėti tokių pačių kainų, kaip skandinavai ar kitos šalys? Ar tikrai branduolinės energetikos krypties atsisakymas yra visam laikui prarastas saugiklis nuo didelių elektros kainų?

Kaip matome iš viešų elektros biržos kainų, dažniausiu atveju kitos šalys turi dešimtimis ir šimtais procentų pigesnę elektros energiją, o tam, kad mums jos pakaktų, neturint pakankamai gamybos įrenginių, esame priversti užkurti brangiausią savikainą turinčias dujines elektrines. Kyla klausimas – o kodėl negalime importuoti daugiau pigios elektros? Dar kitas klausimas – kodėl jos daugiau negalime pasigaminti patys? Atsakymas į abu klausimus yra vienodas – galime! Tam tiesiog reikia teisingų ilgalaikių strateginių sprendimų.

Vienas iš tokių sprendimų, valstybei galintis kainuoti labai daug, tačiau bet kuriuo atveju mažiau nei nauja atominė elektrinė – elektros linijų pralaidumų didinimas tiek šalies viduje, tiek jungtyse su kaimyninėmis šalimis. Patikrinę likusių laisvų galios pralaidumų žemėlapius tiek LITGRID, tiek ESO tinkluose daug kur pamatysime likusius „0 MW“ jau dabar. Tai reiškia, kad jokių elektros gamybos įrenginių prie šių linijų prijungti jau nebėra galimybių. Kita vertus, jungtys su kaimyninėmis šalimis taip pat dažnai naudojamos maksimaliu apkrovimu, o tai reiškia, kad liekantis papildomas galios rezervas tuo metu būna „0 MW“.

Būdami Europos Sąjungos nariais, vertindami ilgalaikę žaliojo kurso kryptį ir net ir geopolitinių bei ekonominių išbandymų akivaizdoje negalime ir neturime nusisukti nuo energetinės nepriklausomybės ir maksimalaus tvarumo siekio. Anglies, mažųjų atominių reaktorių ir pan. elektros gamybos įrenginių pasiūlymai yra labiau iššaukiami dabartinės emocijos, gal net ir su daline populizmo potekste, tačiau neturėtų tapti realiomis alternatyvomis.

Visuotinai žinomas faktas, jog vėjo ir saulės jėgainių skaičius Lietuvoje yra žymiai retesnis (bent 2–3 kartus) nei Danijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir pan. Tačiau šiandien vien saulės energetikos gamintojų (ne gaminančių vartotojų) visos investicijos yra sustabdytos neribotam laikui, o naujų atsirasti dėl taikomo teisinio ribojimo iš viso nėra prielaidų. 2 GW instaliuotosios galios saulės parkų yra jau pasiekta (įskaitant rezervuotus) Lietuvos riba (paliekant dar 2 GW gaminantiems vartotojams), o vienas iš motyvų – linijų galios.

Vėjo elektrinėms dėl šios priežasties taip pat liko ganėtinai mažai teisinės ir faktinės erdvės. Lietuvos strateginėje politikoje numatyti maksimalūs atsinaujinančių išteklių galios kiekiai (būtent, ne siekiami, o maksimalūs), iš esmės sprendžiant, kad daugiau Lietuvoje atsinaujinančių išteklių energijos (elektros) gamybos įrenginių neturi būti. Paradoksas, tačiau šie ribiniai rodikliai įtvirtinti įstatymo lygmeniu būtent vadinamuoju „proveržio paketu“.

Kviečiu pažiūrėti į šią situaciją vėl iš kiek kitos pusės. Strateginiuose energetikos dokumentuose nustatyti maksimalūs rezultatai apibrėžiami atsiremiant į … esamą energijos perdavimo infrastruktūrą (linijų galią), nors tiesiogiai ir nenurodoma. Taigi vėl į tą patį energetikos plėtros „stabdį”, kuris galimai įjungtas pernelyg ankstyvoje stadijoje, kai šalies ekonomikos, buities, transporto elektrifikacija ir elektros poreikis auga labai intensyviai.

Manau, jog pagrįstai keliu klausimą, ar valstybė neturėtų peržiūrėti savo strateginių planų ir į svarbiausių prioritetų sąrašus įtraukti elektros linijų galios pralaidumų didinimą tiek viduje, tiek su Lietuvos kaimynėmis? Tai lemtų sąlygas atsirasti net ir perteklinei elektros energijos gamybai (iš energiją importuojančios šalies virsti elektrą eksportuojančia šalimi), o sustiprėjusios tarptautinės jungtys lemtų laisvas elektros importo ir eksporto galimybes. Atitinkamai plačiau atsivėrusi rinka bus nuolatinė ženkliai pigesnės ir pakankamos elektros energijos garantija dar ne vienai kartai.