Nuo 2017-07-01 d. darbuotojo su darbdaviu sudaromas susitarimas dėl nekonkuravimo yra reguliuojamas darbo teisės normų. Todėl darbdaviams, mokantiems nekonkuravimo kompensacijas buvusiems darbuotojams, natūraliai kilo klausimas, ar tai nekeičia šių kompensacijų apmokestinimo.
Iki naujojo darbo kodekso (DK) įsigaliojimo 2017-07-01 d., nekonkuravimo susitarimai su darbuotojais pagal susiklosčiusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką buvo laikomi ne darbo teisės reguliavimo dalyku, o atskiru civiliniu darbuotojo ir darbdavio susitarimu, sudaromu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) nuostatas.
Nepaisant to, darbo santykių metu darbuotojui darbdavio mokama nekonkuravimo kompensacija tiek VMI, tiek valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDVF) buvo laikoma pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, ir todėl apmokestinama kaip darbo užmokestis, o kompensacija už nekonkuravimą, mokama po darbo santykių pasibaigimo, buvo laikoma pajamomis, nesusijusiomis su darbo santykiais, ir todėl apmokestinama tik 15 proc. GPM. Mažesnis nekonkuravimo kompensacijos apmokestinimas po darbo santykių pasibaigimo buvo grindžiamas iš esmės dviem argumentais – (1) kadangi kompensacijos mokėjimo metu darbo santykiai jau yra pasibaigę ir kompensaciją moka nebe darbdavys, ir (2) senasis DK nekonkuravimo susitarimų nereguliavo (juos tuo metu reguliavo tik CK), todėl kompensacijų, kurias pagal civilinį susitarimą mokėjo nebe darbdavys, nebuvo pagrindo laikyti su darbo santykiais susijusiomis pajamomis.
Įsigaliojus naujajam DK, susitarimų dėl darbuotojo nekonkuravimo teisinis reguliavimas pasikeitė. Kodekso rengėjai, reaguodami į praktikoje itin dažnai su sudaromus susitarimus dėl darbuotojo nekonkuravimo ir siekdami suteikti teisino aiškumo tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, į naująjį DK ne tik įtraukė esmines nuostatas dėl nekonkuravimo susitarimų, bet apskritai uždraudė sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl darbuotojų nekonkuravimo.
GPM
Nekonkuravimo kompensacijų darbuotojams mokėjimą sureguliavus naujajame DK, viena vertus, buvo įtvirtina, kad darbuotojo susitarimas su darbdaviu dėl nekonkuravimo yra susijęs arba kyla iš darbo santykių.
Kiek mums yra žinoma, VMI po 2017-07-01 d. teikdama rašytinius atsakymus į individualius mokesčių mokėtojų paklausimus dėl nekonkuravimo kompensacijų apmokestinimo, vadovaujasi preliminaria pozicija, kad darbo santykių metu mokama nekonkuravimo kompensacija savo turiniu yra susijusisu darbo santykiais (t.y. siekiu panaudoti darbuotojo specialius gebėjimus ir žinias tik darbdavio veikloje), ir todėl, kaip ir anksčiau, turi būti apmokestinama analogiškai darbo santykiams. Po darbo santykių pasibaigimo mokama nekonkuravimo kompensaciją VMI laiko su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir apmokestina 15 proc. GPM.
Tačiau konsultuodama mokesčių mokėtojus, VMI kol kas nutyli GPM įstatymo 17 str. 1 d. 5 punktą, kuris tapo aktualus nekonkuravimo kompensacijos mokėjimą įtvirtinus naujajame DK. Minėtas įstatymo punktas nustato, kad GPM apskritai neapmokestinamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas.
Taigi, jeigu įstatymas (naujojo DK 38 str.) ne tik reglamentuoja nekonkuravimo kompensacijos mokėjimą (nustato, kada, kas ir kam turi mokėti nekonkuravimo kompensaciją), bet ir jos minimalų dydį (ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio), tai pagal dabartinę GPM įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. formuluotę, nekonkuravimo kompensacija, mokama darbuotojui darbo santykių metu, apskritai turėtų būti neapmokestinama GPM. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši lengvata būtų taikoma tik nekonkuravimo kompensacijoms, išmokėtoms pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Tačiau minėtoje GPM įstatymo nuostatoje įtvirtinta išimtis, jog kompensacijos, kurios mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, yra apmokestinamos GPM. Akivaizdu, kad ši nuostata neabejotinai apima darbuotojui mokamas išeitines išmokas. Kyla klausimas, ar į šią išimtį patenka ir nekonkuravimo kompensacijos, mokamos po darbo santykių nutraukimo. Jeigu taip (o tai labai tikėtina), tai susidaro gana kuriozinė situacija, kai nekonkuravimo kompensacija, mokama darbo santykių metu, turėtų būti neapmokestinama GPM (nes taikoma lengvata), o mokama po darbo santykių – apmokestinama GPM (nes taikoma lengvatos išimtis).
Naujojo DK rengėjai tikriausiai nei planavo, nei siekė tokios mokestinės painiavos. Pats mokesčių administratorius kol kas taip pat galvoja, kaip išspręsti šį rebusą, ir susilaiko nuo konsultacijų dėl GPM lengvatos taikymo nekonkuravimo kompensacijoms. Apibendrintas GPM įstatymo komentaras apie tai nekalba, VMI viešai skelbiamo paaiškinimo šiuo klausimu taip pat kol kas nėra, ir neaišku, kada bus. Tiesą sakant, visuotinio lengvatų „karpymo“ laikais nekonkuravimo kompensacijos neapmokestinimas GPM atrodo per gerai, kad būtų tiesa (angl. „too good to be true“), o žinant mokestinio reguliavimo tendencijas, anksčiau ar vėliau ši situacija gali būti „ištaisyta“ ar bent jau VMI išaiškinta ne mokesčių mokėtojų naudai.
Tačiau ką daryti tiems darbdaviams, kurie pagal susitarimus su darbuotojais turi mokėti nekonkuravimo kompensacijas dabar, o ne tada, kai mokesčių administratorius apsispręs dėl savo pozicijos, ar kai GPM įstatymas bus pakoreguotas? Išeitys dvi - elgtis konservatyviai, sumokėti GPM ir sekti VMI išaiškinimus tikintis permokėtą GPM atgauti arba kreiptis individualaus išaiškinimo, pasitarti su teisininku ir prisiimti delspinigių riziką.
SODRA
Socialinio draudimo įmokų atveju, situacija, buvusi iki ir po 2017-07-01 d., iš principo nepasikeitė: VSDVF toliau nuosekliai laikosi pozicijos, kad darbo santykių metu darbuotojui mokama nekonkuravimo kompensacija yra su darbo santykiais susijusios išmokos, be to, nepatenka į pajamas ir atvejus, nustatytus valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Todėl, VSDFV nuomone, nuo nekonkuravimo kompensacijos, darbdavio mokamos darbuotojui darbo santykių metu, turi būti skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos kaip nuo darbo užmokesčio. O nekonkuravimo kompensacija, mokama pasibaigus darbo sutarties galiojimui, socialinio draudimo įmokomis neapmokestinama (nes ją moka nebe darbdavys).
PVM ir PMĮ
Nekonkuravimo kompensacijos reglamentavimas naujajame DK taip pat neturėtų turėti įtakos šių kompensacijų neapmokestinimui PVM bei neturėtų apsunkinti kompensacijos pripažinimo leidžiamais atskaitymais apskaičiuojant pelno mokestį.
PVM įstatymo prasme, įsipareigojimas nekonkuruoti, t. y. susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra laikomas paslauga. Paslaugų teikimas yra Lietuvos PVM objektas tik jeigu (1) paslaugos teikiamos už atlygi, (2) jų teikimas vyksta Lietuvos teritorijoje ir (3) jas teikia ekonominę veiklą vykdantis asmuo tos veiklos eigoje. Iki 2017-07-01 d. VMI pagrįstai laikėsi pozicijos, kad susitarimas dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo yra atsitiktinis sandoris, todėl susitarimas dėl kompensacijos ir jos gavimas nėra ekonominė veikla, taigi ir neapmokestinama PVM. Tikėtina, kad VMI ir toliau laikysis šios pozicijos, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad nekonkuravimo kompensacijų mokėjimas yra reglamentuojamas naujojo DK, taigi šios kompensacijos yra glaudžiai susijusios su darbo veikla, kuri pagal PVM įstatymą apskritai nėra PVM objektas.
Faktiškai išmokėtų nekonkuravimo kompensacijų ir su jomis susijusių sumokėtų mokesčių sumomis iki 2017-07-01 d. darbdaviai turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu galėjo pagrįsti, kad tai įprastinės jų veiklai sąnaudos, kurios yra būtinos pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (tiksliau – įmonės pajamoms neprarasti). Po naujojo DK įsigaliojimo įtikinti VMI, kad tai įprastos įmonės veiklai sąnaudos, turėtų būti paprasčiau nei iki šiol, kadangi vien nekonkuravimo susitarimo ir kompensacijos numatymas DK rodo, kad susitarimų dėl nekonkuravimo sudarymo praktika tapo tiek įprasta įmonių veikloje, jog prireikė ją sureglamentuoti įstatymu. Norint įrodyti, kad kompensacijos mokėjimas buvo būtinas, siekiant užkirsti kelią pajamų praradimui, reikšmės neabejotinai turės tai, su kokiu darbuotoju sudarytas nekonkuravimo susitarimas, ar nekonkuravimo kompensacija adekvati siekiamam tikslui, ar išmokant nekonkuravimo išmoką po darbo santykių pasibaigimo nėra piktnaudžiaujama jos mažesniu apmokestinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad naujasis DK tiesiogiai nurodo, kad nekonkuravimo susitarimai gali būti sudaryti ne su bet kuriais darbuotojais, o tik su turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kuriuos pritaikius konkuruojančioje įmonėje ar pradėjus vykdyti konkuruojančią veiklą, darbdaviui būtų padaryta žalos.
Galiausiai, reiktų paminėti, kad naujasis DK reguliuoja nekonkuravimo susitarimus, sudaromus tik tarp darbo santykių šalių – darbuotojo ir darbdavio. Tuo tarpu susitarimai dėl nekonkuravimo tarp asmenų, nesusijusių darbo santykiais (pvz., tarp įmonės ir jos valdybos ar stebėtojų tarybos nario, tarp kelių tos pačios įmonės akcininkų), ir toliau reguliuojami civilinio kodekso nuostatų, susitarimo šalims leidžiančių didesnę nei darbo santykiuose veiksmų laisvę.
Šaltinis: „Ar atpigs darbuotojo nekonkuravimas pagal naująjį DK?“, 2017 m. rugsėjo 21 d., vz.lt
Autorė advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ asocijuota partnerė, advokatė Ingrida Steponavičienė