Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XI skyriuje reglamentuojamos kardomosios priemonės, kurių skyrimo tikslas yra užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
Kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos
Suėmimas yra viena iš laisvės ribojimo rūšių, kurios yra taikomos baudžiamajame procese, ir kuri laikytina griežčiausia skirtina kardomąją priemone, reglamentuojama BPK. Todėl suėmimas, kaip kardomoji priemonė, yra laikoma ultima ratio ir gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesne kardomąja priemone neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Pažymėtina, kad suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Kadangi suėmimas laikytinas griežčiausia kardomąją priemonę, todėl, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, teismas kiekvienu atveju privalo realiai, o ne deklaratyviai, apsvarstyti galimybę, skirti kitas, švelnesnes nei suėmimas, kardomąsias priemones. Jeigu teismas atsisako taikyti švelnesnes kardomąsias priemones, tada yra būtina išdėstyti konkrečius motyvus, kodėl švelnesnės kardomosios priemonės būtų neveiksmingos, kartu motyvuojant suėmimo pagrįstumą. Darytina išvada, kuri yra pripažįstama ir EŽTT praktikoje, kad teismas negali apsiriboti tik formaliu nurodymu, jog skyrus švelnesnę kardomąją priemonę nebus galima pasiekti įstatyme nurodytų tikslų.
Pagal BPK, kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Pagrįstas manymas Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies c punkte įvardijamas kaip pagrįstas įtarimas. EŽTT praktikoje nurodyta, kad duomenys, susidedantys iš faktų ir informacijos, turi būti tokie, kad nešališkam asmeniui nebūtų abejonės, jog atitinkamas asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Kadangi pagrįstas manymas, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką, galimas tik esant pakankamai tą patvirtinančių duomenų, todėl būtent į duomenų pakankamumą (BPK 121 straipsnio 2 dalis) turi būti atsižvelgta kaskart, sprendžiant suėmimo klausimą. Tai reiškia, kad prašant teismo taikyti suėmimą yra privaloma nurodyti tokius duomenis, kurie objektyviai paliudytų įtarimo pagrįstumą.
Pagal BPK, suėmimo skyrimo pagrindai yra pagristas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys naujus nusikaltimus. Pažymėtina, kad tokiu atveju suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, ir iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti. Be kita ko, BPK 122 straipsnio 5 dalyje kaip papildomas pagrindas skirti suėmimą yra numatytas prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei ar pagal Europos arešto orderį, užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis, ir užsienio valstybės prašymas suimti nuteistą asmenį, kol bus priimtas sprendimas dėl užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo.
Be kita ko, kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.
Suėmimo taikymo trukmė ir jos tęsimas
Pagal įstatymą, suėmimas negali būti taikomas ilgiau kaip šešis mėnesius. Konkretų suėmimo terminą nustato ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartyje skirti suėmimą, tačiau iš karto suėmimas negali būti paskirtas ilgiau kaip tris mėnesius. Pažymėtina, kad jei suėmimas skiriamas nepilnamečiui, tokiu atveju suėmimas negali būti paskirtas ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikotarpiui. Suėmimo terminą galima pratęsti, bet ne ilgiau kaip iki šešių mėnesių, o nepilnamečiams – ne ilgiau kaip iki keturių mėnesių.
Iki nuteisimo įtariamasis (kaltinamasis) turi būti laikomas nekaltu, ir svarstomos nuostatos tikslas iš esmės yra reikalavimas jį paleisti iš karto, kai tik besitęsiantis suėmimas nustoja būti pagrįstas. Klausimas, ar suėmimo laikotarpis (suėmimo trukmė) yra pagrįstas, negali būti vertinamas abstrakčiai. Tai, ar kaltinamojo (įtariamojo) laikymas suimtu yra pagrįstas, turi būti įvertinama vadovaujantis kiekvienos bylos faktais ir atsižvelgiant į jos ypatumus. EŽTT praktikoje pažymima, kad nėra fiksuoto suėmimo termino, taikytino kiekvienai bylai. Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik esant aiškioms tam tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, nusveria teisę į laisvę. EŽTT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad valstybės institucijos privalo įtikinamai įrodyti, jog bet koks suėmimo laikotarpis, kad ir koks trumpas jis būtų, yra pateisinamas (pagrįstas).
Vertinant suėmimo skyrimo pagrindus, darytina išvada, kad gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių. Be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei.
Bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojus negali būti nustatytas vertinant vien tik gresiančios bausmės griežtumą, kadangi turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų svarbių veiksnių. Ypač reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, turimą turtą, ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, ir jo tarptautinius kontaktus. Šiame kontekste pažymėtina, kad ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas.
Trukdymo procesui pavojus turi būti nustatomas remiantis konkrečiais faktiniais duomenimis. EŽTT yra nurodęs, kad paprastai šis pavojus yra tinkamas suėmimo pagrindas pradinėje proceso stadijoje, tačiau, atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas, pavyzdžiui, surinkus įrodymus byloje, liudytojams davus parodymus ir pan., šis pavojus dažniausia sumažėja.
Vertinant suėmimo būtinumą, atsižvelgiant į naujų nusikaltimų padarymo pavojų, pradinis elementas gali būti ir kaltinimų sunkumas, tačiau toks pavojus turi būti tikėtinas, o suėmimas – reikalingas siekiant jo išvengti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač įtariamojo (kaltinamojo) elgesį praeityje ir jo asmenybę.
Teisė apskųsti nutartį paskirti suėmimą arba nutartį pratęsti suėmimo terminą, arba nutartį atsisakyti skirti suėmimą ir skirti kitą kardomąją priemonę
Pagal įstatymą, suimtasis arba jo gynėjas turi teisę aukštesniajam teismui paduoti skundą dėl suėmimo paskyrimo, termino pratęsimo ir dėl atsisakymo skirti suėmimą ir kitos kardomosios priemonės skyrimo. Šią teisę suimtasis arba jo gynėjas gali įgyvendinti per dvidešimt dienų nuo atitinkamos nutarties priėmimo. Skundui nagrinėti rengiamas posėdis į kurį šaukiami suimtasis ir gynėjas ar vien tik gynėjas. Tačiau bet kuriuo atveju, suimtasis, kuris dalyvauja šioje dalyje nurodytame posėdyje, ir gynėjas turi teisę susipažinti su visa prokuroro pateikta medžiaga. Pažymėtina, kad aukštesniojo teismo trijų teisėjų kolegijos priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galimybės
BPK 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad: „asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka“. Be kita ko, BPK 46 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas nenustačius nusikalstamos veikos, asmeniui, kuris buvo suimtas, turi būti išaiškinta neteisėtu suėmimu ar sulaikymu padarytos žalos atlyginimo tvarka. Taip pat šiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo tvarka turi būti išaiškinta, kai priimamas išteisinamasis nuosprendis.
Asmuo turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kuri buvo padaryta nepagrįstai paskyrus suėmimą ar nepagristai pratęsus kardomosios priemonės terminą. Tačiau pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį iš principo laikomas teisėtu, jeigu vykdomas pagal kompetentingo teismo sprendimą. Vėlesnė išvada, kad teismas padarė nacionalinės teisės klaidų priimdamas šį sprendimą, nebūtinai retrospektyviai turi neigiamos įtakos atitinkamo laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Dėl to teismai nuosekliai atsisako tenkinti pareiškimus asmenų, kurie buvo nuteisti už nusikalstamas veikas ir skundžiasi dėl situacijos, kai apeliacinės instancijos teismas vėliau pripažino, kad sprendimas dėl jų nuteisimo ar bausmės buvo grindžiamas fakto ar teisės klaidomis. Tačiau tuo atveju, jeigu sprendimo dėl laisvės atėmimo trūkumai yra šiurkštūs ir akivaizdūs, aiškiai neatitinka esminių pagal Konvenciją suteikiamų procesinių garantijų, toks sprendimas gali būti pripažįstamas neatitinkančiu Konvencijos 5 straipsnio, taigi šios nuostatos pažeidimas gali būti konstatuojamas.
Siekti, kad žala būtų atlyginta, galima neteismine ir teismine tvarka.
Suėmimu padaryta žala gali būti atlyginta neteismine tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymu, įgyvendinama kreipiantis į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. Atkreiptinas dėmesys, kad galimybė pasinaudoti šia tvarka yra terminuota – asmuo dėl žalos atlyginimo privalo kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo sužinojimo, jog jam taikytas sulaikymas ar skirtas suėmimas buvo neteisėti. Paduodamas prašymą Teisingumo ministerijai asmuo taip pat turi pateikti įsiteisėjusį prokuroro ar teismo sprendimą, kuriame nurodomi taikant sulaikymą ar skiriant suėmimą padaryti pažeidimai. Tačiau Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas nustato ribotą atlyginamos žalos dydį: turtinės žalos dydis negali viršyti 2 900 eurų, o neturtinės žalos dydis negali viršyti 1 500 eurų.
Jei asmuo nenori pasinaudoti neteismine žalos atlyginimo tvarka, arba nesutinka su Teisingumo ministerijos siūlomu žalos atlyginimu ar atsisakymu atlyginti žalą, žalos atlyginimo gali siekti teismine tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje. Šis reglamentavimas yra laikytinas specialiu deliktinės atsakomybės atveju, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Pagal formuojamą praktiką, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Atkreiptinas dėmesys, kad tokiam ieškiniui nustatytas trejų metų senaties terminas.
Pateikiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismine tvarka, skirtingai nei naudojantis neteismine, maksimali atlyginimo suma nėra numatyta. Tačiau kiekvienu atveju, nepaisant to, kokios sumos asmuo pareikalaus, teismas priteisdamas žalą, vadovaujasi protingumo kriterijumi, todėl prašoma atlyginti suma gali būti mažinama.