Komentaras dėl siūlomo naujojo žalos pacientui atlyginimo modelio

2015 m. gruodžio 17 d. savaitraštyje „Lietuvos sveikata“ publikuotas straipsnis „Žalos atlyginimas „be kaltės“ – tik pacientų akių dūmimas?“ kuriame savo nuomonę dėl siūlomo naujojo žalos pacientui atlyginimo modelio išsakė iLAW partnerė, advokatė Vilma Ramanauskaitė.

 

Seimo Sveikatos reikalų komitetas ketina įsteigti žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimui. Nors Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sudaryta ekspertų grupė pateikė išvadas, jog tokį fondą steigti yra visos galimybės, teisininkai abejoja, kad naujas modelis išgelbės pacientus. Skundų ir išlaidų valstybei bus tik daugiau.

 

 

Vertinant visą projektą, net įstatyminiu lygiu Civilinis kodeksas ir Konstitucija nėra pakeičiami. Šie numato esminius principus, kad pacientas turi visišką teisę į nuostolių atlyginimą. Reiškia, kad vis tiek pagal Konstituciją pacientas turės teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, jei jo netenkins išmoka, ir bylinėtis. Fondo reikalingumas argumentuojamas tuo, kad sumažės pasipriešinimas tarp gydytojų ir pacientų, tačiau teisinio pagrindo tam nematau. Yra Darbo ir Civilinis kodeksas, kuris numato bendrą regreso teisę. Jeigu gydymo įstaiga ar draudimo kompanija išmokės pacientui žalą, šie, remiantis kodeksais, vis tiek turės teisę kreiptis į tą gydytoją, kuris ką nors netinkamai padarė. O žalą dažniausiai tokiais atvejais atlygina gydymo įstaiga.

 

Matau savęs ir visuomenės apgaudinėjimą. Teigiama, kad sutrumpės terminai, pacientams bus paprasčiau gauti atlygį už patirtą žalą. Juk kaltė tokiose bylose yra preziumuojama. Tai reiškia, kad jos nereikia įrodinėti. Įrodyti reikia priežastinį ryšį, neteisėtus veiksmus ir žalą. Tad pavadinimas „be kaltės“ – tik skambūs žodžiai.

 

Daugiausiai laiko užtrunkama įrodinėjant priežastinį ryšį. Pagal parengtą projektą priežastinį ryšį vis tiek reikės įrodinėti ir tas laikas lygiai taip pat bus sugaištas. Tad nematau visiškai jokios projekto prasmės. Bus steigiamas tik naujas biurokratinis aparatas, kurio išlaikymas per metus kainuos apie devynis milijonus eurų. Galime palyginti save su gerovės valstybėmis, kurias visi laiko pavyzdžiu, Danija, Suomija, Švedija. Tarkime, Danijoje per 2013 metus pacientams yra išmokėta kiek daugiau nei 102 milijonai eurų. Ten gyventojų 5,6 milijono. Jei pas mus gyventų apie 3 milijonus, reiškia, fondui reikėtų išmokėti apie 52 milijonus eurų žaloms atlyginti. Ekspertų apskaičiuotos sumos atrodo juokingos. Jeigu pacientas gaus mažą sumą, kuri tikrai nepadengs jo patirtų nuostolių, tai bus tik startas paduoti ieškinį į teismą, nusisamdyti advokatą. Skundų skaičius tik dar padidės. Tad galime tik pasvajoti apie tokį norą įsteigti fondą, galimybių tam neturime.

 

Reikėtų ieškoti alternatyvų, kaip esamą sistemą tobulinti, o ne lygiuotis į Daniją, kai ten BVP yra tris kartus didesnis negu Lietuvoje. Tobulinti galima pradedant civilinių bylų nagrinėjimo procesą. Galbūt reikėtų skirti finansavimą teismo ekspertams, dėl kurių bylos nagrinėjimo procesas užtrunka. Pavyzdžiui, turime bylą su Rokiškio ligonine dėl gimdymo traumos, šiuo atveju visoje Lietuvoje yra tik du ekspertai, kurie gali atlikti ekspertizę. Tad galbūt reikėtų pagalvoti apie finansavimą teismo ekspertizių centrui. Reikėtų apsvarstyti ir teisinių konsultacijų pacientams suteikimo galimybę. Galbūt pačioje Sveikatos apsaugos ministerijoje galėtų veikti konsultacinė tarnyba, kur žmonės sužinotų informaciją, kokių dokumentų prireiks. Alternatyvų tikrai yra.

 

Savo ruožtu, kalbant apie fondo legalumą, šiandien formaliai nėra juridinio pagrindo pagal Sveikatos draudimo įstatymą surinkti tokių įmokų. Sveikatos draudimas yra skirtas einamosioms sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.