2016. 02. 11.

Svarbi žinia verslui (IV) – kokius konkurento klientus vilioti (ne)galima

2016-02-05 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 7 teisėjų kolegija nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 pateikė esminius išaiškinimus komercinių paslapčių apsaugos klausimais. 

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs šią nesąžiningos konkurencijos bylą pirmąja instancija, ir visiškai atmetęs Ieškovo UAB „Auto Express“ ieškinį, nurodė, kad dalis įmonių iki darbo sutarties su Atsakove (darbuotoja) I. B. nutraukimo Ieškovo paslaugas pirko vos vieną ar keletą kartų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tokios įmonės buvo lojaliais, ilgalaikiais ar net neteisėtai nuviliotais Ieškovo klientais. Teismas teigė, kad klientai dirbo ne išskirtinai su kuria nors viena bendrove pagal ilgalaikes sutartis, ribojančias sutartinius santykius su kitomis bendrovėmis, o bendradarbiavo su keliomis ar net keliolika paslaugas teikiančių įmonių. 

Šioje civilinėje byloje Ieškovą UAB „Auto Express“ atstovavusios Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ teisininkės Donatos Markevičienės teigimu, ieškovai tokio pobūdžio bylose, susidurdavo su eile teisės problemų, neaiškiomis įrodinėjimo ribomis, pavyzdžiui, Atsakovai turėjo itin plačias galimybes „manipuliuoti“ tiek komercinės paslapties turiniu, tiek nekonkuravimo susitarimų nebuvimu, tiek sudėtingu žalos skaičiavimo mechanizmu, tiek įmonės ir darbuotojo atsakomybės ribomis apskritai ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne tik padėjo tašką beveik ketverius metus trukusiame ginče, priteisė Ieškovui daugiau nei 60 000 EUR žalos atlyginimo, tačiau ir išsprendė teisės aiškinimo problemas, kildavusias tokio pobūdžio bylose.

Teisininkės Donatos Markevičienės teigimu, paprastai atsakovai ir teismai tokio pobūdžio bylose teigdavo, kad nesąžiningai konkuruojant galėdavo būti perviliojami tik tie klientai, kurie užsakymus teikė ilgą laiką. Vadovaujantis tokiais nepagrįstais argumentais, buvo daromos klaidingos išvados, kad į įmonę atėjus naujam klientui ir įmonei nespėjus sukurti ilgalaikių santykių, toks klientas galėtų būti viliojamas, t.y. nesant įmonės sutikimo, galėtų būti naudojamasi komercine konkurento paslaptimi apie tokį klientą.

Taip pat atsakovai tokiose bylose bandydavo klaidinti teismus, įrodinėdami, kad ilgalaikius santykius galima įrodyti vieninteliu dokumentu – ilgalaikio pobūdžio sutartimi. Teisininkė atkreipia dėmesį, kad ilgalaikių sutarčių pasirašymas su klientais, visų pirma, priklauso nuo įmonės vykdomos veiklos specifikos, todėl negalima kiekvienu atveju, aklai, reikalauti pateikti tokio pobūdžio sutartis. Ilgalaikių bendradarbiavimo sutarčių nebuvimas per se nepaneigia fakto, kad buvo neteisėtai atskleista komercinė paslaptis ir kad ja buvo pasinaudota.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje civilinėje byloje patvirtino, kad įmonių klientai yra jų komercinė paslaptis, jei atitinka tam tikrus požymius, taip pat paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kuria Ieškovui UAB „Auto Express“ buvo priteista žala tiek dėl klientų, kurie užsakymus teikė intensyviai daugelį metų, tiek dėl klientų, su kuriais Ieškovas dar nebuvo spėjęs sukurti ilgalaikių santykių.

 
Šaltinis: „Svarbi žinia verslui (IV) – kokius konkurento klientus vilioti (ne)galima“, www.infolex.lt, 2016 m. vasario 11 d.
DONATA MARKEVIČIENĖ, iLAW vyresnioji teisininkė